Ko vaikai gali išmokti zoologijos sode?

Apniukęs lapkričio šeštadienis. Uošvis ir aš gavom kovinę užduotį nuvesti vaikus į lauką :). Pasirinkimas – Ąžuolynas ar greta esantis zoologijos sodas. Vaikams leidome rinktis ir jie vieningai nusprendė – zoologijos sodas. Nors ir nemėgstu aš tos vietos, bet nėra kur dingti :). Kaina ne sezono metu – 6 Lt vaikui nuo 5 metų ir pensininkams ir 10 Lt suaugusiam. Nėra taip ir baisu, bet viskas priklauso nuo to, ką gauni mainais, taip? 🙂

Suaugusiojo akimis

Senai bebuvau aš tame gyvūnų kalėjime, bet tai ką pamačiau, dar labiau suneramino. Pradėsiu nuo vieno iš kraupesnių vaizdelių – vietinė įžymybė lokys Kasparas. Aptrupėjes voljeras, paslikas lokys, kruvina koja. Prierašas – lokys serga ir yra gydomas… Vaikai meta greitą žvilgsnį ir, nesureikšminę vaizdo, nubėga toliau.

Toliau vaizdai ne tokie šiurpūs, bet vistiek liūdni. Lapė ~12 m2 narve.

O wikipedija sako:

Vienos lapės teritorija užima apie 10 ha netoli žmonių gyvenviečių, ir iki 2000 ha laisvų medžioklės plotų.

Jei ką, 10 ha = 100000 m2.

Toliau vis dar liūdna – tuos pačius ratus sukančios bezdžionės, vilkai, ruonis. Apie erelius geriau iš vis nieko nesakyti.

Visiškai „užmušė“ toks galvosūkis:

Skamba gerai: „aš kiaulė, duodu tau kumpio“. Kažkoks groteskas… Kažkiek dar suprantu logotipus su linksmais paršeliais ant dešros, bet ne zoologijos sode…

Uošvis bandė teisinti zoologijos sodą kitu kampu – „o kur dar pamatyt gyvūnų?“. Gal tas klausimas ir buvo aktualus iki televizijos atsiradimo. Bet dabar tikrai gali geriau pažinti gamtą TV ar interneto pagalba. Tęsiant pažinimo „gyvai“ temą: Lietuvoje yra mažoka kitų rasių atstovų, tai gal vertėtų padaryti zoologijos sodą ir jiems? Grynai dėl edukacijos… Juokauju žinoma, bet man tai beveik identiški dalykai.

Zoologijos sodo administracijos akimis

Interneta radau tokį zoologijos sodo egzistencijos pateisinimą:

 Ji [ekskursija] padeda pažinti retus ir nykstančius gyvūnus, suprasti gamtos reiškinius, žmogaus vaidmenį gamtoje, susidaryti pozityvią nuostatą gyvūnų atžvilgiu.

Kokia ta nuostata? Žmogus – gamtos karalius? Kame pozityvumas? Gailestis nušiurusiems gyvūnams?

Zoologijos sodas – tai galimybė pažinti labai retas ir nykstančias gyvūnų rūšis. Bendrystė, kvapai, formos, spalvos, tai išlieka visą gyvenimą ryškiausiuose ir gražiausiuose vaikystės prisiminimuose.

Dėl kvapų tai sutinku – jie ryškūs ir autentiški :).

O nykstantys gyvūnai – tai kažkoks nesusipratimas. Žmonių pagalba nyksta tam tikra rūšis, tai jie paskutinius atstovus uždaro, kad visai neišnyktų. Ir iš karto gamtai geriau.

Vaiko akimis

O vaikai yra vaikai, jie į viską žiūri paprastai ir paviršutiniškai. Dūksta, bėgioja, domisi, džiaugiasi. Čia kaip ir skaitant lietuviškas pasakas – kad ir nukerta raganai galvą ar išsuka kiškeliui kojytę – jie tą smurtą sugeba ignoruoti, lyg jo ten ir nebūtų. Gal ir gerai, nes vaikyste su tokiom nevaikiškomis mintimis nebūtų vaikystė. Kaip ten sako – „nežinojimas yra palaima“.

Kita vertus, vaikai taip pat puikiai jaučiasi ir zoologijos muziejuje, pažintiniuose takuose gamtoje ar šiaip miške.

Kai vaikų paklausiau, ar jiem patinka šis gyvūnų kalėjimas, buvau visiškai nesuprastas :). Gavau pašaipos ir nesupratimo pilną žvilgsnį lydimą perklausimo: „kalėjimas?“ Tada nusprendžiau nebekamuoti savo samprotavimais. Užaugs ir viskas atsistos į savo vietas.

Alternatyvos

O gal, jei jau zoologijos sodas yra neišvengiamybė, galbūt tą galima padaryti geriau? Humaniškiau? Pvz, Tailando zoosodas. Esminis skirtumas – erdvė. Jei ir yra narvai, tai bent jau ne tokie ankšti, nors dauguma gyvūnų iš vis yra didžiulėje teritorijoje ir apžiūrimi važiuojant specialiu autobusu ar savo mašina.

O ir šiaip, tai kito lygio patirtis:

Nors ir ten gyvūnai laikomi nelaisvėje, bet skirtumas vistiek radikalus. Žinoma, turistų Tailande šiek tiek daugiau nei Lietuvoje, todėl ir pajamų šiek tiek daugiau :). Bet nesugebėjimas padaryti gerai nėra pasiteisinimas daryti blogai. Pas mane dukra irgi nori arklio į namus, bet aš neturiu sąlygų laikyti tokį gyvūną, tai ir neperku :).

Pabaigai

Buvo ir linksmas momentas Kauno zoologijos sode. Kažkoks žmogelis (aiškiai šeimos galva), stovi prie lamos aptvaro, ant kurio parašyta, jog šerti gyvūnų negalima. Jis ištiesia duoną ateinančiai lamai. Ji ramiai prieina ir spjauna vyriškiui tiesiai į veidą. Purkšteli taip, kad padengia visą veidą, nors rezultatas ir toks įspūdingas kaip per „Sekmės Džentelmenus“ :). Na, jei jau skaityt nemoka žmonės, tai gyvūnai jiems savo metodais paaiškina, kas ir kaip :). Negražu džiaugtis kitų nesėkme, tačiau nesusilaikiau :).

Žymos:

1 komentaras

  1. Eglė sakė:

    Jo, dėl LT zoo sodo – sutinku. Jei mes norim pamatyt gyvuliukų, einam į laukus. Dabar ypatingai gražu, prisnigta, todėl neretoj pamiškėįj, toliau nuo miesto gali sutikt stirnų, lapių, zuikių, ūsurinių šunų, netgi šernų.
    Nuo mažens mano tokie savaitgaliai būdavo iki pat nėštumo – bent valandai (dažniausiai pusdieniui) grįžus į tėviškę, tėtę medžiotoją imu už rankos ir į laukus pasivaikščiot – ten pilna jei ne žvėrių, tai bent jau jų pėdsakų.
    Manau, rastumėt savo aplinkoj medžiotoją, kuris mielai valandžiukę išeitų į mišką, papasakotų apie žvėris, parodytų šviežius ar senus pėdsakus, papasakotų kieno jie, netgi būtų galima nuvežti maisto žvėreliams palikti – o ką, irgi pažinimo džiaugsmas 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *