Liudvikas mokosi šviesti (pasaka pagal V.Waters)

DSC_2312Jonvabaliukas Liudvikas sėdėjo alyvų krūme ir verkė. Net neturėjo jėgų, kad pastebėtų auksinį saulės spindėjimą, kad užuostų baltų gėlių kvapą.
„Kaip baisu“ – burbtelėjo Liudvikas, – „kaip baisu ir beviltiška būti jonvabaliu, kuris negali šviesti, tai jam „yra didelė bėda“. Esu šeimos išsigimėlis“.

Liudvikas sėdėjo ir liūdnai žiūrėjo kaip kiti jonvabaliai pradeda švelniai švytėti, kai dieną keitė sutemos ir sutemas naktis. Jis buvo tiesiog nuostabus kitose srityse. Turėjo elegantišką fraką, plasnojančius sparnus ir ilgą raudoną uodegą. Vieninteliu ir didžiausiu Liudviko rūpesčiu, buvo tai, kad jis negalėjo šviesti kaip kiti jo šeimos nariai.

„Kiti turbūt žino kažką ko aš nežinau“ – galvojo Liudvikas. – „Jie šviečia be jokių pastangų. Kas gi įjungia jų šviesas?“
Liudvikas nusprendė, kad pavargo nuo  susirūpinimo. Taip pat pagalvojo, kad pavargo būti tamsiu, neapšviestu jonvabaliu. Jis paliko savo būstinę alyvų krūmuose ir nuskrido patikrinti ar gali sužinoti kaip uždegti savo šviesą.

Pradžioje apsistojo ties jazminų krūmu, kur Linda ir Laura Jonvabaliukės švieste švietė tarp saldžių gėlių. Liudvikas truputį gėdijosi paklausti, tačiau nusprendė, kad jau neturi ko prarasti, o atvirkščiai atras viską, kai išmoks šviesti.
„Labas“ – tarė Liudvikas – „Ar neprieštarautumėte, jei užduočiau jums asmeninį klausimą?“
„Na“, – sunerimo Linda ir Laura raudonuodamos. – „Viskas priklauso nuo klausimo“.
„Kas jus įjungia?“ – paklausė Liudvikas.
„Ak, štai kas!“ – lengviau atsiduso Laura ir Linda. – „Nesame tikros, tačiau manome, kad mus veikia jazminų kvapas. Kai tik priartėjame prie šio kvepiančio, stebuklingo krūmo, pradedame švytėti, taigi galvojame, kad tai mus įjungia“.
Tačiau visa tai nepadėjo Liudvikui, kuris jau kurį laiką kalbėjo jazminuose ir liko tamsus. Liudvikas padėkojo Lindai ir Laurai ir nuskrido.

Kita stotelė buvo medis su rojaus obuoliukais, kur patogiai įsitaisęs sėdėjo Lesijas Jonvabalis.
„Lesijau, aš noriu užduoti vieną klausimą“ – užkalbino draugą Liudvikas.
„Krimst“, – kažką pasakė Lesijas kramsnodamas. „Krimst, krimst“.
„Ką? Aš tavęs nesuprantu“ – sušuko Liudvikas.
„Krimst“, – tarė Lesijas – „Nerėkauk, aš girdžiu, tik negaliu kalbėti pilna burna“ – tęsė jis, vėl kimšdamas lapus į savo žabtus. „Skanumėlis“ – burbtelėjo Lesijas, kuris buvo tikras smaližius.
„Lesijau, turiu rimtą klausimą ir labai tavęs prašau, kad nepradėtum valgyti, kol neatsakysi į jį.“
„Varyk“ – tarė Lesijas.
„Kas įjungia tavo šviesą?“ – paklausė Liudvikas.
„Tai paprasta,“ – atsakė Lesijas. – „Rojaus obuoliukai. Aš nuostabiai šviečiu, kai valgau rojaus obuoliukus ir įvairius skanumynus“ – valgydamas obuolį atsakė jis.
„Verta pabandyti,“ – pagalvojo Liudvikas ir atsikando vaisiaus. Jokios šviesos. Atsikando dar didesnį kąsnį. Šviesos nebuvo. Trečią kart jis kando tokį kąsnį, kad vos neišsinarino žandikaulių, bet šviesos nebuvo.  „Įtariu ne rojaus obuoliukai turi įjungti mano šviesą“ – galvojo nusivylęs Liudvikas, skirsdamas pas jonvabalį Leoną.

Leonas sėdėjo aviečių krūme ir gėrėjosi lakštingalos serenada.
„Leonai, turiu tau svarbų klausimą“ – pradėjo Liudvikas.
„Ša…“ – sušnibždėjo Leonas. – „Tai mano mėgstamiausia dainos dalis“. Jo šviesa sklido į visas puses. „Na, dabar sakyk“ – tarė Leonas ir tą pačią minutę melodija baigėsi, jo šviesa ėmė blėsti. „Tai koks svarbus tas klausimas, kad tu nutraukei mano koncertą?“
„Kaip tu įjungi savo šviesą?“ – nedrąsiai paklausė Liudvikas.
„Aš jos neįjungiu. Tai padaro lakštingala. Kai ji gieda, aš pradedu šviesti ir nenustoju tol, kol ji nebaigia savo giesmės. Kur aš bebūčiau, visada jos klausausi. O dabar prašau tavęs, patylėk, nes lakštingala vėl pradeda giedoti“.
Liudvikas su viltimi klausė lakštingalos tikėdamas, kad jos giesmė jį uždegs. Tačiau nei giedant, nei giesmės pabaigoje Liudviko šviesa neužsidegė.

Taigi nuskrido Liudvikas tiesiai pas Liuciną, kuri buvo viena iš protingiausių jonvabalių ir garsėjo savo ilgalaikiu švytėjimu.
„Liucina, noriu paklausti tavęs vieno svarbaus dalyko. Kaip tu uždegei savo šviesą?“ – paklausė Liudvikas ketvirtą kartą.
„O! Yra daug įvairių būdų, kaip uždegti šviesą“ – atsakė Liucina.
„Aš žinau jau daug būdų, kurie neveikia“ – pasakė Liudvikas, „taigi nesiūlyk man jazminų, rojaus obuoliukų ir lakštingalos, nes jie neveiksmingi mano atveju.“
„Žinoma jie neįjungia šviesos“ – atsakė Liucina. „Nors ir yra įvairių būdų, yra tik vienintelis asmuo galintis tai padaryti ir tai esi tu“.
„Nesuprantu“ – atsakė Liudvikas. „Išbandžiau viską ir negaliu jos įjungti, nepriklausomai nuo to ką darau“.
„Nieko nuostabaus“, – atsakė Liucina. „Tai negali veikti, jei jauti liūdesį, pyktį ir baimę, o tai ką tu sakai skamba tarsi jaustum visus tuos jausmus iš karto. Pirmiausia turėtum nusiraminti“.
„Kaip galiu tai padaryti?“ – mąstė Liudvikas.
Picture 007„Galvodamas apie ramias mintis“ – atsakė Liucina. „Yra taip, kad tavo jausmai kyla iš tavo minčių ir jei galvoji apie ramybę, jausi ramybę. Pabandyk pagalvoti apie patį ramiausią vaizdą kokį tik gali įsivaizduoti“.
Liudvikas įsivaizdavo, kad jis plačiame grikių lauke saulėtą vidurdienį. Pastebėjo, kad pasijuto ramesnis ir kuo labiau galvojo apie grikių laukus, tuo tapdavo ramesnis“.
„Va matai“ – pasakė Liucina, matydama skirtumą. „Dabar esi pasiruošęs išmokti įjungti šviesą. Pagalvok apie ką nors – ką tu mėgsti ir kas teikia tau malonumą“.

Liudvikas pagalvojo apie mėnulio pilnatį, šiltą ir šviesią naktį. Įsivaizdavo, kad gali išgirsti nakties šlamesį ir pajusti lengvą vėjelį, kuris švelniai judintų jo sparnelius. Atsiduso su malonumu, pirmą kartą gyvenime pasijuto laimingas.
„Žvilgtelėk į savo šviesą“ – pakvietė Liucina. Liudvikas iš lėto pasuko galvą ir žvilgtelėjo į savo nugarą. Jis tai padarė! Pirmą kartą gyvenime šviesa buvo įjungta!
„Ak! Kaip aš tai padariau?“ – paklausė Liudvikas.
„Galvodamas apie laimingas mintis“ – atsakė Liucina. „Kiekvieną kartą kai pagalvosi apie dalykus, kurie teikia laimę, jausiesi laimingas ir tavo šviesa užsidegs. Kad išlaikytum ją įjungtą – išlaikyk laimingą galvojimą.“
„Vienok kas bus, jei užges ir negalėsiu pakartotinai įjungti?“ – paklausė Liudvikas ir prigeso.
„Tai priklauso nuo tavęs – šviesos įjungimas ir jos palaikymas. Jei galvoji panašiai kaip vizito pradžioje, šviesa gęsta. Jei galvoji apie maloniu įvykius, šviesa užsidega ir laikosi. Tu skleidi savo šviesą ir tik tu gali išlaikyti ją įjungtą.“
„Galvoju, kad suprantu“ – pasakė Liudvikas. „Tai nebuvo jazminai, kurie nušvietė Lindą ir Laurą, nei rojaus obuoliukas, kuris įjungė Lesiją, nei lakštingala, kuri įkaitino Leoną. Jie įjungė šviesą patys, nes jiems patiko tie reiškiniai ir aš galiu padaryti tą patį, kai galvoju apie tai ką mėgstu“ – padarė išvadą Liudvikas.

„Galvoji teisingai“ – paantrino Liucina – „Gal pabandysi ją įjungti?“
„Rožės“ – pasakė Liudvikas. „Geltonos rožės“. Žybt. „Saulėlydis“. Žybt, žybt. „Mėnulio šviesa ir nakties šlamesys“ – tęsė Liudvikas. Žybt, žybt, žybt. „Galvoju, kad padariau tai. Tiek ilgai galiu išlaikyti įjungtą šviesą, kiek galvoju apie laimingas mintis ir niekas jos negali išjungti, tik aš. Turiu visą jėgą, kurios man reikia, kad ją įjungčiau. Paprasčiausiai dėka savo galvos!“ – džiaugsmingai šūktelėjo Liudvikas žvelgdamas į mėnulio šviesą.

Liudvikas tapo žinomas tarp kitų jonvabalių dėl savo nuostabios šviesos, kurią palaikydavo degančia, galvodamas apie laimingas mintis.

DSC_1087

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *