Lūkesčiai

Kodėl kyla nepasitenkimas esama situacija? Esminės priežastys – kalta aplinka arba per dideli lūkesčiai. Aplinką pakeisti dažniausiai sunku, o lūkesčiai yra mūsų galvose ir juos galime valdyti. Aišku, visada galima valdyti savo emocijas dvasinėmis praktikomis, pvz. meditacija, bet jei to daryti nemokam, gal pabandykim valdyti lūkesčius?

Esam socialūs gyvūnai, gyvenam grupėmis :), todėl dažnai turim tam tikrus lūkesčius savo aplinkiniams. Ir kartais, ypatingai šeimoje, pamirštame, kad kitas žmogus yra „tikras“, o ne šiaip neatskiriama mūsų gyvenimo dalis. Ir tai, kad mes gyvenam kartu dar nereiškia, kad privalom tenkinti vienas kito lūkesčius.

“I do my thing and you do yours. I am not in this world to live up to your expectations, and you are not in this world to live up to mine. You are you and I am I, and if by chance we find each other, then it is beautiful. If not, it can’t be helped.”

Fritz Perls

Išvertus: „Aš elgiuosi vienaip, tu – kitaip. Aš šiam pasaulyje esu ne tam, kad tenkinti tavo poreikius, o tu – ne tam kad tenkinti manuosius. Tu esi tu ir aš esu aš, ir jei netyčia mes rasim vienas kitą – puiku. Jei ne, nieko nepadarysi.“

Juk kaip dažnai tikimės, kad antra pusė kažką padarys – pvz. suplaus indus, pagamins pietus, išneš šiukšles ar paprasčiausiai perskaitys mūsų mintis :). Ir neretai suirztame, kad taip neįvyksta. O ar užduodame sau klausimą – kiek pagrįsti yra šie lūkesčiai? Kad ir kaip bežiūrėsi, antra pusė yra laisvas žmogus, kuris turi savo gyvenimą (nors ir susietą su mumis) ir neprivalo elgtis pagal kitų norus (išskyrus kito asmens globą – vaikai, neįgalūs asmenys ir tt.).

O dabar įsivaizduokime, kad neturim lūkesčių. Susiduriam su situacija, kai „kažkas negerai“. Nėra lūkesčių ­ – nėra ir susierzinimo dėl pačios situacijos. Nėra susierzinimo – protas vis dar blaivus, todėl galima ramiai išmąstyti, kodėl taip įvyko ir kaip tą situaciją spręsti.

Lūkestis yra gyvenimas ateitimi. Vietoj to, kad džiaugtis gyvenimu čia ir dabar, mes kuriame ateities viziją, kuriai nepasitvirtinus mes kenčiame. Teigiamo rezultato atveju pasitenkinimas nebus labai didelis – juk nutiko taip, kaip tikėjomės. Didelis džiaugsmas atsiranda tada, kai lūkesčiai viršijami – t.y. džiaugiamės skirtumu tarp lūkesčių ir realybės. Vadinas, kuo mažiau tikimės, tuo labiau džiaugiamės kažką gavę… Ir tai anaiptol nereiškia, kad nereikia mąstyti pozityviai, paprasčiausiai nereikia nusimatyti perdėm optimistiškų rezultatų :).

Lūkesčių nebuvimas ar neakcentavimas gali „praversti“ ir ne tik tarpasmeniniuose santykiuose. Visada geriau eitį į kiną/teatrą/koncertą be aukštų lūkesčių – didesnė tikimybė, kad pasitenkinimas bus didesnis. Esu ne kartą buvęs situacijoje, kai filmas praranda dalį žavesio vien dėl to, kad buvo jis išgirtas pažįstamų ir aš atėjau su stipria nuostata gerai praleisti laiką.

Aišku, yra daug situacijų, kai lūkesčiai yra sunkiai „valdomi“, pvz. darbe – kiekvienas vadovas naturaliai tikisi, kad pavaldinys atliks tam tikras funkcijas ir lūkesčių valdymas čia nepadės :). Tačiau dažniausiai susikurdami idealistinį ar šiaip pagražintą norimos aplinkos vaizdą, mes rizikuojame nusivilti, kai realybė prasilenks su mūsų lūkesčiais.

Jei trumpai, tai mažiau reikalaukime iš savo aplinkos – bus mažiau nusivylimų :).

Žymos:,

4 komentarai

  1. Mark sakė:

    Andriau,

    Geras postas.

    Kas toliau jei nors ir logiskai supranti teorija, bet vis tiek jauties sudinai, nes savo lukesciu nepatenkinai? Kaip ta supratima ikalti i save ir padaryt tai iprociu?

    Btw, ant iphone komentaru blokas per platus ir rasyt nepatogu.

    Geru svenciu!

  2. Ilona sakė:

    Oi kaip pritariu tavo/jūsų mintims.
    O Fritz Perls žodžiai galėtų būti kiekvieno ryto mantra.

  3. Nomeda sakė:

    Gerai pasakyta.

  4. Tadas sakė:

    Arba kitaip sakant, nenorėdams skaudinti savęs, nesusikurk iliuzijų, nes jos subyra ir tada skauda.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *