Pasaka apie tamsą ir šviesą

Ši pasaka gimė sėdint pirtyje su vaikais po paskaitos, kurios metu buvo papasakota vieno žmogaus (Žako Liuserano) biografija. Jis būdamas aštuonerių metų apako, tačiau per gyvenimą nuveikė gerokai daugiau nei didžioji dauguma matančiųjų.

Mūsų vaikams patiko, gal ir jūsiškiams patiks, nors nepasakyčiau, kad pasaka labai jau vaikiška. Kitaip sakant, tinka ir suaugusiems 🙂

***

Vieną kartą, tolimoje karalystėje gyveno viena šeima – tėtis, mama ir jų sūnus Ljuba.  Gyveno jie laimingi ir vargo nematydami iki kol neištiko jų nelaimė ir Ljuba neteko akių. Tėvas su motina plūdo ašaromis. Visas kaimas aplinkui buvo nuščiuvęs ir nežinojo, ką jiems ir besakyti. Ljuba, netekęs regėjimo, pirmąsias dienas skendėjo tamsoje, tačiau vis tiek buvo laimingas ir viskuo patenkintas ir net nesistengė nieko įžiūrėti. Ir įvyko tai kuo niekas negalėjo patikėti. Jis pradėjo matyti daiktus kaip šviesos kontūrus, o žmones kaip švytinčias spalvas. Jei buvo geras žmogus, jis buvo šviesių spalvų, jei piktas ar blogas žmogus – tamsių. Ljuba galėjo pasakyti ar žmogus meluoja ar kalba tiesą, pajusti ar yra nuoširdus ar vis tik apsimetėlis ir padlaižūnas. Laikui bėgant pradėjo žmonės tikėti, kad Ljuba mato, tačiau kitaip nei jie, ir pradėjo siųsti pas jį žmones, kad jis patikrintų meluoja žmogus ar ne ir ar geri jo ketinimai. Ljuba mielai visus priimdavo pasišnekėti. Kalbėdavo apie viską kas papuldavo ir galiausiai galėdavo pasakyti apie tą žmogų daugiau nei bet kas kitas.

Vieną kartą pas tos šalies karalių atėjo žmogus vardu Superijus, kuris labai norėjo tapti karaliaus patarėju, tačiau buvo atvykęs iš kitos šalies ir niekas jo nepažinojo. Karaliui jo išmintingos kalbos labai patiko ir labai norėjo šalia savęs matyti tokį išminčių. Vis tik nusiuntė karalius jį pas Ljubą. Ljuba pasitiko jį kaip visada su šypsena veide. Jie ilgai kalbėjosi. Vis tik Ljubai pasirodė, kad tas žmogus nėra nuoširdus ir kažką slepia. Nuo jo sklido tamsi šalta spalva. Taip ir pasakė jis karaliui. Karalius nenorėjo patikėti, kad Superijus nenuoširdus, nes labai jau jis jam patiko savo kalbom, energija ir gera nuotaika, tad nekreipė dėmesio į Ljubos patarimus jo nepriimti.

Neužilgo tame krašte pradėjo kilti sumaištis. Superijus tapo labai populiariu žmonių tarpe. Pradėjo žmonės jo klausyti labiau nei karaliaus ir pyktis su tais, kurie karalių vis dar gerbė. Superijus troško, kad žmonės jį garbintų, troško, kad mestų dėl jo savo užsiėmimus ir netgi šeimas. Jo galutinis tikslas buvo užvaldyti visą šalį. Šalyje pradėjo vyrauti karingos nuotaikos, vieni į kitus piktais žvilgsniais ėmė žiūrėti, ėmė vieni kitus apgaudinėti, šaipytis ir niekinti. Nebežinojo karalius, ką jam toliau daryti. Suprato, kad reikėjo vis tik tada paklausyti Ljubos ir nepriimti Superijaus, bet dabar jau buvo vėlu. Superijus buvo visų labai mėgstamas ir turėjo daug pasekėjų, tad nebegalėjo karalius juo atsikratyti.

pasakaNuėjo karalius pas Ljuba klausti patarimo, kaip kraštą iš kylančios grėsmės išvaduoti. Ljuba priėmė karalių, kaip ir visus kitus, su šypsena, išklausė jo nuogastavimų ir ilgai negalvojęs davė karaliui vieną patarimą – kraštas bus išvaduotas tada, kai vyraus vien tik meilė ir neliks nepasitikėjimo, puikybės ir neapykantos.

Karalius padėkojo už patarimą ir jau tą pačią dieną paskelbė visame krašte, kad turi visi mylėti vieni kitus ir taip išsivaduosim nuo kylančios šalyje sumaišties. O visi nemylintys, besipuikuojantys, arogantiški niurgzliai bus griežtai baudžiami. Daugybė žmonių buvo uždaryti į kalėjimus, bet situacija tik blogėjo.

Superijus sužinojo, kad karalius buvo apsilankęs pas Ljubą, sunerimo ir įsakė savo pasekėjams suimti Ljubą ir uždaryti su visais kitais nusikaltėliais. Ljuba net ir suimtas ir uždarytas kalėjime nesijautė blogai. Visiems stengėsi pakelti nuotaiką, spinduliavo meile ir šiluma, net ir kalėjimo prižiūrėtojai jį pamėgo ir leido laisvai vaikščioti aklajam Ljubai. Net ir iš už kalėjimo sienų pradėjo skisti gandas, kad kalėjime yra uždarytas kažkoks aklas vaikinas, kuris net ir kiečiausias širdis suminkština.

Karalius iš karto suprato, kad tai Ljuba ir liepė jį paleisti bei saugoti, kad vėl kas nors jo nepagrobtų. Pats vėl atėjo pas Ljubą prašyti patarimo – krašte suirutė tik didėja ir jis jau nebežinąs ką daryti.

Ljuba išklausė karalių ir sako: „Gerai, aš tau padėsiu, bet su viena sąlyga – mylėti turi visi, net ir karalius.“

Suprato karalius, ką blogai darė ir pradėjo visus nedorėlius su meile priiminėti, net ir su Superijum ėmė maloniai bendrauti.

aguonaLjuba tuo tarpu išsiruošė į miestą. Atvykęs šiek tiek išsigando, kad tiek daug žmonių tamsoje skendi, tačiau šypsena nuo jo veido neišnyko. Jis pradėjo lankytis įvairiose susibūrimo vietose, lankė ligonius, belsdavosi į namus ir visiems dovanodavo savo šilumą ir meilę, kurios  visi taip buvo išsiilgę ir su malonumu priimdavo aklą jaunuolį. Krašte susipriešinimas po truputį mažėjo, priešai tapo draugais. Galiausiai Ljuba pradėjo matyti, kad miestas šviesėja ir nusprendė, kad laikas jau grįžti jam namo.

Superijus niekaip nesuprato kas darosi mieste. Nesuprato kodėl jo pasekėjai pasidarė tokie malonūs kitiems ir nebepuola jo garbinti, kodėl karalius su juo maloniai pradėjo bendrauti.  Jis paklausė karaliaus gal šis kažką nutuokęs apie tai kas vyksta mieste ir karalius papasakojo jam visą istoriją apie Ljubą. Superijus iš karto nubėgo pas Ljubą, įpuolė pas jį, tačiau pamatęs Ljubos palaimingą šypseną ir ištiestą ranką, nuščiuvo ir iš karto suprato kas atsitiko. Ljuba jį priėmė, jie pradėjo kalbėtis ir kalbėjo ilgai, gal dieną, o gal dvi,  kabėjosi tol, kol Ljuba pasakė: „Jau gali eiti“.  Tai buvo tas momentas, kai Superijų pamatė kaip šviesų ir spindintį žmogų, kuris buvo nuoširdus ir atviras.

Karalius, apsidžiaugęs, kad kraštas išsivadavo iš negandų, dar kartą nuvyko pas Ljubą ir kvietė apsigyventi jį pas save rūmuose, tačiau Ljuba liko gyventi savo kaime, su savo tėvu ir motina, su malonumu ir toliau priimdamas žmones ir minkštindamas visų širdis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *