Identitetas – pasididžiavimas ar agresijos šaltinis?

wordsŽymus mąstytojas Džidu Krišnamurtis pasakė:

Kai save vadini indu ar musulmonu, ar krikščioniu, ar europiečiu ar bet kuo kitu, tu smurtauji. Ar supranti kodėl tai yra smurtas? Nes tu atskiri save nuo likusios žmonijos dalies. Kai atskiri save pagal tikėjimą, tautybę, tradicijas – tai gimdo smurtą. Žmogus, kuris bando suprasti smurtą, nepriklauso jokiai šaliai, jokiai religijai, politinei partijai; jis bando suprasti visą žmoniją.

“When you call yourself an Indian or a Muslim or a Christian or a European, or anything else, you are being violent. Do you see why it is violent? Because you are separating yourself from the rest of mankind. When you separate yourself by belief, by nationality, by tradition, it breeds violence. So a man who is seeking to understand violence does not belong to any country, to any religion, to any political party or partial system; he is concerned with the total understanding of mankind.”

Paieškom konkrečių, identitetu grįstų pasaulio konfrontacijų. Ilgai galvot nereikia:

  • Vokiečiai per antrą pasaulinį žudė žydus ir čigonus
  • Rusai nemėgsta amerikiečių
  • IS islamistai žudo kitataučius
  • Palestiniečiai kovoja su žydais
  • Šiitai nemėgsta sunitų (ir atvirkščiai)
  • Katalikai žudė protestantus
  • Turkai žudė armėnus
  • Kai kurie lietuviai nenori parduoti žemės užsieniečiams 🙂
  • ir t.t.

Esamus ir praeities konfliktus galima vardinti kelias dienas. O dabar išimam identitetą ir visi konfliktai praranda prasmę. Nes jei tu ne katalikas, tai koks tikslas konfrontuoti su kitu, kuris yra ne protestantas, o toks pats kaip tu? Bet ką tai reiškia? Reikia pamiršti, kad esam lietuviai, europiečiai, katalikai, krikščionys ir likti paprasčiausiai… žmonėmis? O kaip tada protėvių lietas kraujas, kuris net daugumos šalių vėliavose užima garbingą vietą? O kaip tada lietuvių pasididžiavimas – Vytauto girdyti žirgai Juodojoje jūroje? Gal ir galima džiaugtis, kad lietuviai plėšė kaimynines tautas, tačiau gal tada reikia puikuotis, kad lietuviai šiais laikais Norvegijoje vagia? Juk esmė tai ta pati.

Ar aš nesididžiuoju būdamas lietuvis? Ne. Būti lietuviu – dalis manęs, tačiau aš ne ką geresnis nei lenkas, rusas ar zulusas. Nėra čia kuo didžiuotis. Čia panašiai kaip didžiuotis gimus lapkričio mėnesį :).

Žinoma, sąmoningas identiteto atsisakymas šiuo metu nelabai realus. Gal kada nors :). Labai į tema pasitaikė puiki Arturo C. Klarko knyga „Vaikystės pabaiga“. Nors knyga yra parašyta 1953-iais, ateities įžvalgos tiesiog stulbina. Tačiau daina ne apie tai. Knygoje aprašomi į žemę atvykę ateiviai, kurie priverstinai Žemėje įveda tvarką ir sukuria utopiją (pirmine šio žodžio prasme –  ideali, harmoninga visuomenė, nevyksta karai ir t.t.). Vienas pirmų dalykų, kas išnaikinama – tai valstybės (politine prasme), kitaip tariant, valstybė lieka tik adreso dalis.

Ukrainos konflikto akivaizdoje visa tai, ką parašiau, gali skambėti keistai, nors tai ta pati identitetų priešprieša. Ir tikrai nežinau, kaip reikėtų elgtis, jei tas konfliktas atsiristų ir iki mūsų.

Šiam kartui užteks ir įsisąmoninti, kad visokie tautiniai ar religiniai identitetai yra ne tik pasididžiavimo objektas, bet ir galimas agresijos šaltinis.

Peace 🙂

Galite prenumeruotis Ieškančių Mėnulio naujienas:


 

Žymos:

5 komentarai

  1. Liepa sakė:

    Labai graziai ir taikliai parasyta

  2. Anna sakė:

    cool 🙂

  3. o kaip tie žirgai Juodojoje jūroje? sakė:

    ogi taip. Paskaitykit, ukrainiečiai džiaugiasi, kad lietuvaičiai juos nuo mongolų-totorių ordų išvadavo. Juos ten laiko ne užkariautojais, o išvaduotojais 🙂
    „В 2012 году Украина вместе со всем цивилизованным миром в рамках мероприятий ЮНЕСКО отмечает юбилей знаменательного для нашего народа, но, к сожалению, недостаточно известного в Украине события. Речь идет о 650-й годовщине победы литовско-русского войска в битве на Синих Водах 1362 года, окончательно подорвавшей могущество Золотой Орды и положившей начало освобождению восточнославянских народов (в том числе и Северо-Восточной Руси) от монголо-татар.“

    • Andrius Andrius sakė:

      Tai gal ir vokiečiai džiaugėsi, kai Gediminas Berlyną, Frankfurtą per Branderbugo žygį nusiaubė? :). Su tais karais visada tai, vieni atima, kiti vaduoja, populiaciją sumažina, o naudos tai gal ne gausiai…

  4. Anica sakė:

    Aš visada galvojau, kad didžiuotis tuo jog atsitiktinai gimiau Lietuvoje, o ne Lenkijoje ar Kinijoje būtų keista… Jei grįžt atgal laiku, tai žmonių būrimasis į tam tikrą grupę buvo reikalingas gynybai priešo akivazdoje – to, kuris negalėjo, o gal nenorėjo pats sau gyventi ir nusprendė atimti iš kito.
    Kaip sakoma – visi karai ne dėl teisybės, o dėl to kuris išliks.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *