Selektyvi užuojauta arba „je suis humain“

wordsLiūdna dėl Paryžiaus, o gal net ir baisu. O tikrai dauguma nemato, kas vyksta kitose pasaulio vietose?

Lapkričio 12-a, 2015. Beirutas, Libanas. 2 savižudžiai, 43 žuvę ir 239 sužeisti.

Lapkričio 13-a, 2015. Tailandas. 4 žuvo ir 4 sužeisti per bombos sprogimą.

Lapkričio 13-a, 2015. Bagdadas, Irakas. 1 savižudis, 17 žuvo ir 33 sužeisti.

Lapkričio 13-a, 2015. Paryžius. 128 žuvo ir 350 sužeisti.

Kodėl facebook’as nusidažė tik Prancūzijos vėliavos spalvomis, lygiai kaip ir įvairūs pasaulio statiniai? Gal todėl, kad niekas nelabai žino, kaip atrodo Libano vėliava? Ir iš vis, kur tas Libanas yra ir kas ten gyvena? O gal visi jau apsiprato su Irako sprogdinimais? Kur žvakutės prie Sirijos ambasadų, kai per bombardavimus žuvo daugiau nei per visus šiuos keturis teroro aktus?

Visur žūsta tie patys homo sapiens, bet vienų žmonių mirtys kažkodėl yra „vertingesnės“. Nes jie turtingesni, jų tikėjimas teisingesnis ar gyvenimas prasmingesnis? Ne. Todėl, kad kai ISIS skerdžia šiitus, tai nemažai kas dar ir padžiūgauja – „mažu sunaikins musulmonai vieni kitus“. Ir niekas labai smarkiai nešokinėja iš kėdės, kai tas pats ISIS persekioja krikščionis, tik „namie“, Viduriniuose Rytuose.  Tačiau, kai ginkluoti fanatikai su viduramžių mentalitetu ir visišku savo gyvybės nevertinimu bėgioja po Paryžių, nenorom supranti, kad tu gali būti sekantis. Supranti, kad šokiruojantys youtube filmukai apie peiliais ginkluotus palestiniečius gali tapti vaizdu pro automobilio langą. Susitapatiname, ir atsiranda palaikymas ir užuojauta. Juk lengviau susitapatinti su prancūzu, nei su libaniečiu, nors, manau, nustebinsiu faktu, jog Libane krikščionių yra 40%, o Prancūzijoje – 64%.

Nebijau pasakyti, kad vakarų šalys šiuo metu yra „buferis“ amortizuojantis bepročių agresiją. Kaip kad Ukraina sugeria kitų bepročių ugnį. Už ką mes juos gerbiam, palaikom ir užjaučiam. Bet ar užjaustume, jei jie būtų kažkur Pietų Amerikoje?

O juk jei kalbėt tik apie užuojautą, tai visos teroro mirtys beprasmės. Gaila visų žuvusiųjų artimųjų, nesvarbu ar jie Beirute ar Monmartre ar lėktuve virš Sinajaus. Todėl atminkim, kad visų pirma esam ne lietuviai, europiečiai ar vakariečiai, o žmonės.

Žymos:

4 komentarai

  1. Danielius sakė:

    …O Libija ir Libanas nėra skirtingos šalys? :S

  2. paule sakė:

    Galbut mes geriau zinom prancuzus, taip visam pasauly visko vyksta, bet esam tiek uzsieme savai reikalais, kad nera laiko ir energijos dometis kiekvienu ivykiu.

  3. Rasa sakė:

    kaži kaip ten tūlam libaniečiui ar meksikiečiui labai skauda dėl teroro aktų Paryžiuje ar dar kur Europoj.. gal ir tiesa, kad mes kaip papūgos užsidėjom Prancūziškas vėliavėles ant savo profilių.. Bet juk iš tikro skauda, nes tai vyksta šalia, nes pasaulis toks globalus, kad tas tūstantis kilometrų visai nieko nebereiškia, nes taip galėjo įvykti ir mūsų kokioj koncertų salėj, neduok Die… Nes toj pačioj Europoj gyvena mūsų šeimos – vaikai, giminės, draugai.. Nes taip pat buvo baisu rugsėjo 11, sugriuvus bokštams dvyniams.. Nes vėlgi, ten gyvena dalis mūsų šeimos… Ir tai tiesa – skauda todėl, kad BET KOKIO teroro akto aukos beprasmės…Ar Paryžiuje, ar Egipte, ar Libane, ar Palestinoj.. Nes gimėme ne tam, kad tapti patrankų mėsa..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *